LT: Dabar taip baisu, nes vėl likai sutraiškytas vilčių, Dabar taip tamsu, kai laikas tirpsta iš jaunų akių. Pamiršai kodėl esi, gal todėl daugiau sapnuoti negali? Trauki merdinčias tiesas, kad tikėjimas užgobs žaizdas. Leiski man išeit, kad susirinkčiau vėl save pilnai, Migloj paskęs veidai, žmonių taip bijančių mylėt naujai. Tapai kažkuo kitu, gleivioj drėgmėj paskendusių rytų, Šaltyje minčių, laikui varvant pro pirštus. Laikui varvant, Sielą ardant, Laikui varvant, Gęstu. Giliam ilgesy tylos, atviros žaizdos, tarp būties ir prarajos, Vėl identiškos dienos, tokios pačios, tokios nykios. Gelbėk savo valią gyvent! Kai paslaptis tavim pravirks, kai tavo balsas naujai užgims, Kai liūdesys nebekankins ir tavo akys žvaigždėm nušvis. Kam dar tau praeitis, kodėl laikai tas pilkas duris? Pamiršk, save išgirsk ir amžinybė pati ištirps. Tik leiski man išeit, kad susirinkčiau vėl save pilnai, Migloj paskęs veidai, žmonių taip bijančių mylėt naujai. Tapai kažkuo kitu, gleivioj drėgmėj paskendusių rytų, Šaltyje minčių, laikui varvant pro pirštus. EN: It’s so frightful now, because again you’re left crushed by your hopes. It’s so dark now, as time melts away from your young eyes. You’ve forgotten why you are; maybe that’s why you can’t dream anymore. Pulling out dying truths, so that faith would cover the wounds. Let me go away, so that I could fully collect myself. Faces of people afraid to love anew shall drown in the mist. In the mucus-filled, humid mornings, you’ve become someone else. In the coldness of thoughts, as time drips away through your fingers. As time drips away, Eroding the soul. As time drips away, I fade. In deep yearning for silence, open wounds between existence and the abyss. Homogenous days, identical, so grim. Save your will to live! When the secret shall weep through you, when your voice is reborn anew, When sadness will not torment and your eyes shall glow as the stars, Why do you need the past? Why do you still hold that grey door? Forget, hear yourself, and eternity itself shall melt. Let me go away, so that I could fully collect myself. Faces of people afraid to love anew shall drown in the mist. In the mucus-filled, humid mornings, you’ve become someone else. In the coldness of thoughts, as time drips away through your fingers.