---

LT:

Įšalk į žemę, gal tik taip pavyks tau susivokt,

Kęsk lig galo tą tobulumą, tvyrantį aušroj.

Dek įšalęs, gal drebuly išdrįsi pasiduot,

Kad suprastum, kokiais puikiais laikais gali kvėpuot.

Kaip sau leidi keiksnot visus, stovinčius greta,

Kai tau varva taukai žandais į sielą palengva.

Tau atrodo, kad visas blogis srūva į tave,

Nors tai tik vėjas, užpildęs dangų, ištirpęs naktyje.

Nors ilgai ėjai, dar nepasveikai nuo dvasiškai plintančių ligų,

Pats nebežinai, kur užsikrėtei tave tirpdančiu dvasios skystumu.

Ar šiąnakt ir vėl savo mirtį sapnavai?

Užmaršties tėkmėj save pažinai.

Žmogus toks keistas, kai viskas griūna, nepakelia galvos,

Kur tas vaistas, kuris išgelbės nuo prigimties ligos?

Vien tik baimė išsivalyt ir slėptis nuo drąsos.

Žmogus toks keistas, net tai supratęs negali be kančios.

Negali be kančios.

EN:

Freeze into the ground; maybe then you’ll manage to realize.

Endure the perfection in the dawn until the end.

Burn frozen – maybe in the shiver you’ll find the courage to give up,

To understand in what great times you are able to breathe.

How you let yourself curse the ones standing by your side,

When lard slowly drips through your cheeks into your soul.

It seems as though all evil pours into you,

Even though it’s just the wind that covered the sky and melted into the night.

Even though so far you’ve gone, still you haven’t cured the spiritually transferred diseases;

You yourself don’t know where you caught the fluidity that melts your soul.

Did you dream of your death last night again?

In the stream of oblivion, you got to know yourself.

Man is so strange: when all falls apart, he doesn’t raise his head.

Where is the cure that will save us from inherited disease?

Only fear – to clean ourselves and hide from courage.

Man is so strange; even knowing this, he can’t be without suffering.

Cannot be without suffering.