---

Miestas mirties rūke paskendęs,

Šlykščiai šiltas nuo kūnų vos vos gyvų.

Tau taip skauda akis, šį jausmą mažai kas pajutęs,

Nes beveik mes visi per daug bijom tikrųjų spalvų!

Diena, kai pasenau, kai pamečiau protą audroj,

Diena, kai pagaliau, nusiplėšęs sau odą, rėkiau.

Jūsų rankos, tuštybės surištos, virpa,

O sielos plyš, kai krisit žemyn, nespėję paklaust, kodėl?

Aš atneštas juodųjų sparnų didybės,

Menkiausią liepsną paversiu pasaulio gaisru.

Aš neteisiu ir nesmerkiu, tiesiog šluoju aplink visus.

Kirsk! Skrosk! Plėšk! O angele juodasis.

Trošk! Skęsk! Dvėsk! Žmogau bedvasis.

Aš noriu to, ko niekad nebus, vis vien nagais tempiu save aukštyn.

Jau nesvarbu, kad tūkstantį Saulių išgėriau, tūkstantį Žemių sudeginau.

Kas nubrėž kelią namo? Kas pervers skraistę dangaus?

Diena, kai pasenau, kai pamečiau protą tyloj.

Kai liausies niekint pasaulį,

Kai liausies ryti šukes,

Aš būsiu čia tyras ir grynas,

Aš būsiu tavo kraujo ašara.

EN

THE DAY I GREW OLD

A city entrenched in a mist of death,

Repulsively warm from bodies barely alive.

Your eyes hurt so much, this feeling is seldom felt by anyone,

Because most of us fear the true colors too much!

The day I grew old, losing my mind in the storm,

The day I finally tore my skin off and screamed.

Your hands shake tied in vanity,

And souls will tear when you fall down not having the time to ask why?

I am brought by the majesty of black wings,

The smallest of sparks I’ll turn into a world of flames.

I don’t judge nor do I condemn, I just sweep away all.

Cut! Cleave! Pillage! Oh black angel.

Choke! Drown! Die! Soulless human.

I want that what shall never be, but still with my nails I pull myself higher.

It doesn’t matter anymore that a thousand Suns I’ve drunk, a thousand Earths I’ve burnt.

Who’ll draw the road home? Who’ll pierce the cloak of skies?

The day I grew old, losing my mind in the silence.

When you stop despising the world,

When you stop swallowing shivers.

I’ll be here clear and pure,

I’ll be your tear of blood.